TRIJŲ GENIJŲ TILTAS

Seniai seniai, kai Perkūnas ir Žemyna dar gyveno taikoje taipgi lemdami taiką terp žmonių, kalnų apsuptyje, pievų paklotėje stovėjo kaimas. Žmonės čia zvimbė, dirbo, medų rinko, čia buvo gausu medžių, gėlių ir gyvulių. Kaimas klestėjo, gamino visokiausias gėrybes ir vežė jas visam kraštui. Ir tik viena vienintelė siaura perėja terp kalno gubrių vedė į Dausas primenantį kampelį. 

 

O užu kalno telkšojo pelkė. Tamsi buvo pelkė, net dieną į ją neprasiskverbė joks saulės spindulys. Joks gyvūnas čia neužklysdavo, o jei užklysdavo, tik baubimas ir griaučiai iš jo palikdavo po kiminais. Čia gyveno piktoji laumė Jiesia, tapgi valdydama pelkyną ir jo tamsybes. Klastinga ir  gudri buvo laumė Jiesia, betgi nepaprasto grožio ir veido dailybių.

 

Kartą keliaudamas netoliese sustojo Pinčiukas. Norėjo pasivertęs pelėda nakvoti sename uokse, betgi Jiesia jį paviliojo į savo minkštą kiminų guolį. Tą naktį kalnai drebėjo, trobų stogai kilnojosi. Jaunesni juokėsi, kad velniai tuokiasi, o senesni tik galvomis lingavo ir sakė, kad netruks nelaimė ant krašto užeiti. Taipgi kaip senoliai sakė, taip ir nutiko. 

Pinčiukas norėdamas savo meilę laumei Jiesiai parodyti, pažadėjo jai iš pelkės upę paleisti ir taip jos valdas išplėsti. Kaip žadėjo, taip ir padarė. Paleido ilgiausią upę ir atkirto kaimą nuo likusio krašto. Srauni, verpetuota ir pavojinga buvo upė, neperbrendama. O jeigu koks drąsuolis pamėgindavo ją perplaukti, Jiesia kaipmat tokį žmogų čiupdavo ir nuskandindavo. 

 

Žmonės užkūrė aukurą ir paaukojo geriausią kaimo jautį. Taip išsikvietė Perkūną, klausdami jo, kaip jiems dabar gyventi, kaip išsigelbėti. Perkūnas pasirodė dūmuose ir tik tiek teištarė:
– Dabar, žmonės, jūs turite vienas kitą.

Žmonės nuliūdo ir išsiskirstė.

 

Anuomet kaime gyveno jauna mergina Ažuolė, dar kitų vadinama genialiąja. Mat ji turėjo dievų dovaną – galėjo smėlį paversti stiklu, o stiklą visokiomis formomis išraityti. Kartą Ažuolė sumanė iš stiklo išraityti tokį tiltą, kuris savo blizgėjimu saulėje apakintų laumę Jiesią ir ana nematytų, kaip žmogų pačiupti. Ažuolė 9 mėnesius dieną naktį plušo, vargo ir pastatė stiklinį tiltą, kuris taip spindėjo, kad bet kurį būtų apakinęs. Žmonės iš džiaugsmo kaip banda pasiuto bėgti, bet tiltas buvo per silpnas – dužo ir kartu su žmonėmis nuskendo. 

 

Dar daug metų žmonės liūdėjo ir nežinojo, ką daryti. Per tuos metus gimė ir užaugo kita mergina – Adelija. Ją taipgi vadino genialąja, mat ji galėjo jausti žmonių nuotaikas ir mintis. Kartais atrodydavo, kad jas skaito. Bet iš tiesų ji buvo kupina meilės ir tokiu tad savo galėjimu įkvėpdavo žmones nebijoti drąsiai gyventi. Taip ji vieną kartą įdrąsino kaimo gyventojus apsiginkluoti, bristi į upę ir nugalabyti Jiesią. Visi patraukė upės link. Ten, vidury upės, ant akmenų laukė nepaprasto grožio nuoga mergina ilgais gelsvais plaukais. Niekas nedrįso jos nė pirštu paliesti. Patys į upę brido ir priburbuliavo. 

 

Dar praėjo metų, kaimas kentė ir iro. Gimti ir užaugti spėjo bernas Atauras. Nebuvo daikto, kurio negalėtų iš medžio pagaminti Atauras. Nuo pušies iki trobos. Jį taipgi už tokį galėjimą vadino genialiuoju. Nusprendė kartą bernas statysiąs tiltą. Visas kaimas sukiojo pirštą prie smilkinio, bet bernas buvo užsispyręs, kirto medžius, obliavo lentas ir statė tiltą. 

Nespėjo žmonės tiltu pasidžiaugti, o Jiesia užleido savo pelkių kirmėles ir jos per naktį supūdė medinį Atauro tiltą.

 

Vieną vakarą Adelija atrado senus savo tėvo užrašus ir perskaitė Perkūno pranašystę, anuomet žmonėms sakytą: „Dabar, žmonės, jūs turite vienas kitą“.

Ir Adelija suprato, ką turi daryti. Jos dėka susibičiuliavo Ažuolė ir Atauras. Ir jiedu nusprendė statyti trečią tiltą. 

 

Atauras gamino lentas, Ažuolė dengė jas stiklu. Ilgai ir sunkiai jiedu dirbo, bet galiausiai tiltas buvo pastatytas. Jis buvo tvirtas kaip medis ir nesupūdomas kaip stiklas. 

Bet žmonės bijojo ant jo lipti, tiek buvo išsigandę ir nelaimių prityrę. Tada atėjo Adelija ir kaip pirmą sykį įkvėpė kaimui drąsos lipti per tiltą. Netvirtais žingsniais, bet vis dėlto lipo žmonės ant tilto, iš pradžių po vieną, tada keliese, tada su vaikais, o galiausiai ir su visais vežimais važiavo ir vežė savo gerybes visam kraštui. Atsigavo kaimas, atkuto. Ir žmonės džiaugėsi apgudravę piktąją laumę Jiesią. 

 

O tiltas stovėjo tvirtas ir aukštas, nesupūdomas, nesugriaunamas. Ėjo metai, keitėsi kartos ir niekas nebeprisiminė Ažuolės, Adelijos ir Atauro vardų. Užtat prisiminė jų gerą darbą ir stebuklingus galėjimus. Tadgi iki šiolei vadina tą tiltą Trijų Genijų tiltu.  

​

​

Surinkta iš Onos ir Uršulės Duonaičių 1988 m.